Jausmingi, lyriški, o kartu – linksmi ir pašėlę „Poliarizuoti stiklai“ susikūrė 1986-aisiais: dar po poros metų patys švęs veiklos 40-metį. Per tą laiką jie ne kartą yra groję „Bliuzo naktyse“. „Pirmuosius 10 festivalių grodavome kone kasmet, bet taip jau sutapdavo, kad po savo pasirodymo turėdavome lėkti į kitą koncertą. Na, tokia muzikanto dalia, – sako Š. Mačiulis. – Tačiau kai „Bliuzo naktys“ šventė 25-metį, mes specialiai subūrėme bliuzo orkestrą. Ir tada jau aš likau nakvoti festivalyje ir leisti laiką pagal pilną programą: pagavo mane gerbėjai, nusitempė į palapinę, turėjo gitarą… Jei tada scenoje padainavau gal penkias dainas, tai palapinių miestelyje po to teko dainuoti kokias tris valandas.“

Legendinis „Poliarizuotų stiklų“ lyderis sako, kad tik atvykęs į Varnius, pajunti festivalio aurą. „Ten tvyro ypatinga atmosfera. „Bliuzo naktys“ – artimiausias Woodstocko variantas su lietuvišku prieskoniu. Žinoma, ten visą naktį ūžia palapinių miestelis, na, ir muzikantai užkulisiuose turi džiaugsmo susėsti, pasikalbėti, paragauti paties organizatoriaus Blėkos verdamo chilli con carne troškinio. Labai skanu, tarp kitko, labai“, – pasakoja Šarūnas.

Jam visuomet įdomu išgirsti ir tai, kas vyksta scenoje, pasiklausyti užsieniečių žvaigždžių. „Įdomu, taip sakant, pasilyginti, – šypsosi Š. Mačiulis. – Bet juos ne tik scenoje matome – tenka ir pasišnekėti. Visada labai geri įspūdžiai, juo labiau, kad tie atvykę žvaigždūnai, „Grammy“ nominantai, aukščiausios prabos muzikantai, pasirodo, visiškai paprasti žmonės. Niekuomet neteko pastebėti, kad kas nors riestų nosį. Jie labai noriai bendrauja, juk gyvena ta pačia muzika. „Bliuzo naktyse“ ypač aiškiai matai, kaip žmonės džiaugiasi gyvenimu ir ta muzika, tada tiesiog imi pavyzdį, kaip reikia savo gyvenimą organizuoti, kad jis teiktų maksimalų malonumą.“

Liepos 5-osios vakarą „Poliarizuoti stiklai“, pasak vokalisto, ruošia paletę savo geriausių hitų, pirmenybę teikdami arčiausiai bliuzo skambančioms dainoms. „Bet ir mūsų titulinis hitas „Poliarizuoti stiklai“ yra visiškas bliuzas. O ten, festivalyje, prie ežero, po atviru dangumi, skambant gitaroms, viskas automatiškai virsta bliuzu“, – sako Š. Mačiulis.